Dirvožemis yra mitybos grandinės apačioje, tačiau tai vienas iš kertinių aspektų žemės ūkiui. Jis yra be galo svarbus sausumos gyvybei, nes veikia kaip vandens filtras, maistinių medžiagų tiekėjas bei buveinė milijardams organizmų sudarančių įvairias ekosistemas.
Dirvožemio sudėtis ir funkcijos
Dirvožemis – organinių medžiagų, mineralų, dujų, skysčių ir gyvybę palaikančių organizmų mišinys. Dirvožemį sudaro kietoji mineralų ir organinių medžiagų fazė, dar kitaip žinoma, kaip dirvožemio matrica, taip pat akyta fazė, kurioje laikomos dujos (dirvožemio atmosfera) ir vanduo (dirvožemio tirpalas).
Sveiko dirvožemio nauda
Kai dirvožemis sveikas, jis aprūpina žmones antibiotikais, kovojančiais su ligomis, aprūpinama maistinėmis medžiagomis, kuriomis maitina pasėlius. Sveikas dirvožemis padeda sušvelninti klimato kaitą, veikdamas kaip anglies absorbentas – tai reiškia, kad jame kaupiasi didžiuliai kiekiai anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios kitu atveju išsiskirtų. Apskritai, dirvožemis yra antras pagal dydį anglies absorbentas po vandenyno, sugeriantis daugiau CO2 nei miškai ir sulaikantis tris kartus daugiau anglies nei Žemės atmosfera.
Klimato kaitos poveikis dirvožemiui
Klimato kaita turi didelį poveikį dirvožemio sveikatai visame pasaulyje. Dėl ekstremalių oro sąlygų padaugėjo sausrų ir potvynių. Kylantis jūros lygis lengviau perneša teršalus, pavyzdžiui, druską į dirvą, kuri gali sukelti eroziją. Nors kova su besikeičiančiu klimatu yra pakankamai sudėtinga, šiuolaikinis žemės ūkis taip pat ardo planetos dirvožemį.
Dėl tokios praktikos kaip intensyvus arimas ir besaikis pesticidų ar kitų cheminių medžiagų naudojimas, alina dirvožemį. Todėl norint palaikyti sveiką dirvožemio būklę reikia jį gerinti.
Pagerinto dirvožemio nauda
Sveiko dirvožemio praktikos
Dirvožemio gerinimo praktika, pasėlių sistemos ir oro sąlygos turi įtakos dirvožemio sveikatai. Todėl sveikas, gerai tvarkomas dirvožemis gali padidinti dirvožemio vandens įsiskverbimą, saugojimą, maistinių medžiagų tiekimą augalams, mikrobų įvairovę ir dirvožemio anglies kaupimąsi.
Dirvožemio organinės medžiagos
Dirvožemio organinės medžiagos yra pagrindinė dirvožemio savybė, kuriai labai įtakos turi tvarkymo praktika, o tai savo ruožtu daro įtaką dirvožemio fizinėms, biologinėms ir cheminėms funkcijoms.
Dirvožemio organinių medžiagų ir valdymo sąnaudų, tokių kaip žemės apdirbimas ir pasėlių sistemos, ryšys gali būti užfiksuotas įvertinus dirvožemio sveikatos rodiklius. Tokie rodikliai parodo dirvožemio sistemos reagavimo į skirtingus valdymo įnašus lygį.
Pagerinto dirvožemio savybės
Pagrindinė pagerinto dirvožemio savybė, daranti įtaką dirvožemio funkcijoms, yra organinė medžiaga. Todėl dirvožemį reikia nuolat gerinti, t. y. suteikti maistinių medžiagų ir cikliškumą, kenkėjų ir patogenų apsaugą, augimo faktorių gamybą ir panašiai.
Tam, kad laisvai galėtumėte pagerinti dirbamą dirvožemį reikia jį maitinti įvairiomis medžiagomis. Toliau tekste aptarsime:
- Dirvožemio sluoksniai
- Dirvožemio rūgštingumas
- Mikroorganizmai
- Trąšos
Dirvožemio struktūra ir sluoksniai
Dirvožemis yra vertingas išteklius, kurį reikia atidžiai tvarkyti, nes jis yra lengvai pažeidžiamas, nuplaunamas. Jei suprasime dirvožemį ir tinkamai jį tvarkysime, nesugadinsime vieno iš esminių mūsų aplinkos ir aprūpinimo maistu elementų.
Apskritai, dirvožemis yra skirstomas į sluoksnius, kurie susidaro dirvos formavimosi metu. Šie sluoksniai arba horizontai yra tarsi dirvožemio profilis, kuriuos galima nesunkiai atskirti pagal jų spalvą ir dalelių dydį. Pagrindiniai dirvožemio sluoksniai yra viršutinis dirvožemio sluoksnis, podirvinis ir pagrindinė uoliena. Žinoma, kiekvienas iš šių sluoksnių turi savo specifikacijas ir ypatybes.
Sluoksnių ypatybės yra vienas iš pagrindinių aspektų, nes tai atlieka labai svarbų vaidmenį nustatant dirvožemio panaudojimą. Taip pat iš to kaip yra susiformavęs dirvožemis, galima nuspręsti jo brandą, pavyzdžiui, jei dirvožemis turi tris sluoksnius, tai yra subrendęs dirvožemis. Jei dirvožemis turi tik du sluoksnius – jis yra nesubrendęs.
Viršutinis dirvožemio sluoksnis
Viršutinis dirvožemio sluoksnis, dar kitaip vadinamas humuso sluoksniu, kuriame yra gausu organinių medžiagų. Šis sluoksnis susideda iš suirusių ir organinių medžiagų. Šis dirvos sluoksnis yra minkštas ir porėtas, todėl gerai išlaiko oro ir vandens atsargas, kurių reikia mikroorganizmams. Taip pat šiame sluoksnyje yra daug gyvų organizmų, tokių kaip sliekai, šimtakojai, bakterijos ir grybai. Todėl viršutiniame dirvos sluoksnyje galima aptikti daugiausiai esančių bakterijų, nes yra labai didelė augalų šaknų koncentracija, didesnis deguonies ir anglies (organinių medžiagų) kiekis.
Podirvis
Šis dirvos sluoksnis yra iškart po viršutiniu dirvožemio sluoksniu. Lyginant su viršutiniu sluoksniu, šis yra kietesnis ir kompaktiškesnis. Nors podirvis yra mažiau organiškas, tačiau jame gausu mineralų, kurie ateina iš viršutinio dirvožemio sluoksnio. Podirvyje galima rasti daug druskų. Dažniausiai ūkininkai ardami laukus maišo viršutinį dirvos sluoksnį ir podirvį.
Pagrindinė uoliena
Dar kitaip žinoma, kaip pamatinė uoliena yra po podirvio sluoksniu. Jame nėra organinių medžiagų, nes jis sudarytas iš akmenų ir uolų, todėl jis yra labai kietas.
Bakterijų veiklos svarba dirvožemio kokybei ir derlingumui
Apkritai, dėl esančių bakterijų veiklos viršutiniame dirvožemio sluoksnyje vyksta medžiagų mineralizacija, humuso formavimasis, įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, fermentų ir kitų stimuliatorių gamyba. Todėl kuo šis dirvožemio sluoksnis yra drėgnesnis, šios bakterijos gali gyvuoti ir atlikti visas funkcijas.
Žinoma, pasikeitus bakterinei pusiausvyrai, reikia dirvą gerinti, nes dėl to gali sumažėti ir funkcionalumas, kuris turi įtakos ūkinės veiklos derliui. Tokiais atvejais yra pasitelkiamos bakterijos, kurios padeda atstatyti dirvos derlingumą, subalansuoti rūgštingumą. Taip pat pagerėja maisto medžiagų prieinamumas bei vėliau naudojamos organinės ar mineralinės trąšos lengviau įsisavinamos.
Dirvožemio rūgštingumas
Rūgštingumo poveikis
Dirvožemio rūgštingumas, tai viena iš dirvos savybių, nuo kurios priklauso dirvožemyje vykstančios cheminės reakcijos ir procesai. Rūgštingumą dirvožemiui gali suteikti ten egzistuojantys tirpalai ir koloidai. Apskritai, dirvožemiai gali būti skirstomi į tokias grupes rūgštus, šarminis arba neutralus.
Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, rūgštingos dirvos žemės ūkio naudmenų sudaro apie 18,7 proc., todėl tokiose dirvose bakterijų gyvybingumas gali sumažėti iki 40-45 procentų. Jei dirvožemis yra labai rūgštus, dažniausiai pH tokioje dirvoje gali būti 4,5 ir mažiau, tai joje susikaupia mangano, geležies, aliuminio perteklius, kuris neigiamai gali pateikti augalų augimą.
Tokiose plotuose mažėja dirvos bakterijų veikla, negyvena sliekai, blogėja ir dirvos struktūra, laidumas vandeniui ir orui. Nors dirvos rūgštingumas, gali būti viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko bakterijos yra negyvybingos, didelės įtakos tam turi ir intensyviai dirbama žemė.
Labai nualintas dirvos laukas, auginamos tik kelios pelningiausios augalų rūšys ir tas procesas yra kartojamas metai iš metų, tai gali sukelti gerųjų mikroorganizmų sumažėjimą. Tam kiekiui sumažėjus ir dirvai praradus kertinius elementus, tokius, kaip azotą, fosforą, kalį, gali daryti įtaką augalų šaknims prieiti prie mikroelementų ar vandens, kurie turi įtakos jų derliui.
Dirvožemio rūgštingumo mažinimo būdai
Norint pagerinti dirvožemį ir sumažinti jo rūgštingumą reikia sumažinti apsunkinimą, taip pat galima naudoti ir mikrobiologinius produktus, kurie gali padėti atstatyti tinkamą pH. Mikrobiologiniai produktai padeda sustiprinti auginamo augalo imunitetą, padeda padidinti augalo šaknų masę bei suteikia galimybę augalui pasisavinti visas reikalingas maistines medžiagas.
Dirvožemio gerinimas
Mikroorganizmų svarba
Kaip jau minėta, jei yra dirvožemio naudojimas intensyvus bei auginamos tik pelningiausios augalų rūšys, tai tampa dirvožemio nualinimo veiksniais. Tokiu būdu sumažėja mikroorganizmų, humuso kiekis, taip pat blogėja drėgmės lygis ir mineralinių medžiagų prieinamumas.
Dirvožemyje esantys mikroorganizmai gali būti skirstomi pagal mitybą ir funkcijas. Taip pat šie mikroorganizmai gali daugintis ne tik dirvoje, bet ir išdžiūvusioje daugiamečių žolių masėje ar nukritusių lapų paklotėje.
Dirvožemio gerinimui mikroorganizmai yra svarbūs, nes jie skaido organines azotines medžiagas, celiuliozę, pektiną, ligniną, krakmolą, hemiceliuliozę bei kitus angliavandenius. Taip pat skatina ir augalų fotosintezę bei chemosintezę. Apskritai, dirvos mikroorganizmų gausumas ir aktyvumas priklauso nuo metų laiko, todėl jų daugiausia būna pavasarį, o mažiausiai – žiemą. Mikroorganizmų kiekiui turi įtakos ir organinių medžiagų kiekis bei dirvožemio pH.
Mikroorganizmų praturtinimas
Bakterijos ir kiti mikroorganizmai yra dirvos gyvybės šaltinis, sukuriantis palankią terpę gyventi kitiems organizmams, mineralams bei augalams. Todėl geriausia tokius organizmus „maitinti“ natūraliais preparatais arba trąšomis. Taip pat daugelis specialistų pataria – nepagrindinės sėjos metu, dirvą užsėti tarpiniais augalais, kurie būtų kuo įvairesni. Jei dirva yra nedirbama, tai dirvos sluoksniuose sumažėja mikroorganizmų.
Trąšos
Organinės ir mineralinės trąšos
Pagrindinė rekomendacija ūkininkams, kaip pagerinti dirvos būklę, tai įterpti daugiau organinių trąšų. Organinės trąšos, tai tokios trąšos, kurios yra įterpiamos į žemę, pavyzdžiui, tręšimas mėšlu, laukas užsėjimas tarpiniais augalais, sėjami įvairūs augalai, t. y. laikant dirvožemį kuo trumpiau be augalų.
Jei nusprendėte rinktis papildomos preparatus, tai reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip skirtingų rūšių mikroorganizmai paveikia ar pagerina tam tikras funkcijas. Pagrindiniai elementai, kurių reikia, kad augalas augtų, tai azotas, fosforas, kalis ir panašiai. Todėl tokių elementų trūkumas gali būti kompensuojamas trąšomis.
„Bioenergy LT“ ekologiškos trąšos
Azoto trąšos. Šios trąšos rūgština dirvą. Jei bersite didelius kiekius, dirvą reikia nukalkinti. Azotas skatina ir stiprina augalų vystymąsi.
Fosforo trąšos. Šiose trąšose esantys junginiai skatina šaknų vystymąsi, didina augalų atsparumą grybinėms ligoms bei pagreitina žaizdų gijimą.
Kalio trąšos. Tai mineralinės medžiagos, kurios yra vartojamos augalų maitinimui. Dažniausiais šaltinis tokioms trąšoms gaminti yra gamtiniai kalio druskų telkiniai. Jis reguliuoja augalų maitinimą, didiną atsparumą ligoms ir mažina nitratų kaupimąsi.
Mikroelementai. Be trąšų, tai yra pagrindiniai augalu mitybos šaltiniai. Todėl tokie elementai, kaip geležis, magnis, manganas, cinkas, chromas ir daugelis kitų elementų yra labai svarbūs.
Apskritai, didelės koncentracijos trąšos yra patogios, nes jose ne tik yra būtini elementai augalams maitintis, bet ir tai skatina gyvų organizmų gausumą. Tai palengvina ir sukuria palankesnes augimo sąlygas, kurios didina derlingumą. Maitindami dirvą rinkitės organinės kilmės trąšas ir mikrobiologinius produktus, nes tik taip tikslingai galėsite planuoti savo ūkininkavimo veiklą, išlaikysite bakterijų pusiausvyrą bei pakeisite derlingumo lygį.
Dažniausiai užduodami klausimai
- Kaip palaikyti mikroorganizmų pusiausvyrą?
Mikroorganizmai yra dirvos gyvybės šaltinis, sukuriantis palankią terpę gyventi kitiems organizmams, mineralams bei augalams. Todėl geriausia tokius organizmus „maitinti“ natūraliais preparatais arba trąšomis.
- Kokie produktai padeda gerinti dirvožemį?
Norint užtikrinti ir pasiekti aukštą žemės ūkio kultūrų produktyvumą, derliaus kokybę ir efektyvesnį kitų augalų priežiūros priemonių veikimą, reiktų rinktis organinės kilmės trąšas ir mikrobiologinius produktus. Mikroorganizmais praturtinti Bioenergy LT gaminami produktai dalyvauja svarbiausiuose augalų augimo procesuose.
