Kadangi fosforo reikšmė augalams labai didelė, apie jo naudą priminsime dar kartą. Augalai įsavina fosforą anijonų forma H2PO4– arba HPO42- iš ortofosforo rūgšties, taip pat ir iš kai kurių fosforo rūgščių po jų hidrolizės. Patekęs į augalą fosforas jungiasi į įvairių organinių junginių sudėtį. Fosforo yra atsarginiuose junginiuose sėklose ir naudojamas kaip fosforo šaltinis dygstant, taip pat jo yra kituose junginiuose, vitaminuose ir daugelyje fermentų. Augalų ląstelėse fosforas atlieka išskirtinį vaidmenį energijos apykaitoje, dalyvauja maisto medžiagų apykaitos procesuose, ląstelių dalijimosi ir dauginimosi procesuose. Ypač svarbus vaidmuo tenka angliavandenių apykaitoje, fotosintezės ir kvėpavimo procese. Fosforas labai reikšmingas cukrų ir krakmolo kaupime. Jis dalyvauja azoto junginių apykaitoje, dėl to labai svarbu tręšiant išlaikyti azoto ir fosforo balansą.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daugiausiai fosforo kaupiasi reproduktyviniuose augalų organuose ir jaunose augančiose augalo dalyse, kur vyksta intensyvi organinių medžiagų sintezė. Iš senų lapų fosforas dažnai pernešamas į intensyvaus augimo zonas ir panaudojamas pakartotinai, dėl to fosforo deficito požymiai pirmiausiai pastebimi ant senų lapų. Trūkstant fosforo sulėtėja augalų augimas, užsitęsia branda, sumažėja produktyvumas ir pablogėja derliaus kokybė.
Augalai jautriausi fosforo stygiui augimo pradžioje, kai dar silpnos šaknys. Labai svarbu, kad fosforo deficito pasekmių negalima pašalinti vėliau, net padidinus tręšimo normas. Dėl to augalų aprūpinimas fosforu vegetacijos pradžioje labai svarbus augalų augimui ir vystymuisi bei derliaus formavimuisi.
Dirvožemyje daugiausiai fosforas randamas augalams neprieinamuose mineraliniuose ir organiniuose junginiuose. Augalams neprieinami fosforo junginiai pereina į prieinamas formas labai lėtai. Nors bendrojo fosforo atsargos dirvožemyje labai didelės, prieinamo augalams fosforo yra sąlyginai mažai ir norint suformuoti derlių, reikia papildomai tręšti fosforo trąšomis, bet ar jos bus efektyvios, priklauso nuo daug veiksnių. Labai svarbus dirvožemio biologinis aktyvumas, pH, aplinkos temperatūra, dirvožemio kietis. Jei oro temperatūra nukrenta iki 6 – 10°C, fosforo augalai įsavins apie 10 proc. Nustatyta, kad dirvožemio kiečiui viršijant optimalią ribą, fosforo įsavinama iš dirvožemio ne daugiau 5 – 7 proc., iš trąšų kiek daugiau – apie 10 proc.
Per vegetaciją augalai iš hektaro vidutiniškai sunaudoja 20 – 60 kg P2O5. Daugiausiai fosforo susikaupia grūduose, dėl to jis iš lauko išvežamas negrįžtamai. Papildyti atsargas galima išberiant trąšas arba atlaisvinant fosforą iš augalams neprieinamų fosforo junginių. Ypač fosforo poreikis išauga didinant azoto trąšų normas.
Galima didinti fosforo trąšų normas, bet galima optimizuoti jų efektyvumą. Pažangių ūkininkų patirtis – sėjant žieminius rapsus lokaliai su sėklomis įterpta 200 kg/ha NPK trąšų, o derinyje su herbicidu išpurkštas Fosfix Plus. Produkte esančios bakterijos 20 – 30 dienų aktyviai atpalaiduoja fosforą iš augalams neprieinamų junginių, dėl to augalai nejaučia šio elemento deficito pradiniame augimo etape, o sukauptų atsargų užtenka ir aktyviai vegetacijai pavasarį. Tokią pačią schemą galima naudoti ir žieminiams kviečiams.
